Kas, kaip ir kodėl aš esu čia

„Galimybė keliauti nesusijusi su pinigais, ji susijusi su drąsa“ -- Paulo Coelho

Sveiki, mano vardas Mileta. Jeigu suabejote ar esu lietuvė – atsakau, kad taip esu. Nesvarbu, kad ko gero tokio vardo niekuomet nesate girdėję (na, esat, jeigu tai buvau aš, arba turit draugų su tokiu vardu). Sulaukiu begalės komentarų ir klausimų apie mano vardą ir esu įpratusi nuo mažų dienų atsišaukti į panašaus skambesio vardus, nes nežinau kodėl, bet žmonėms sunku jį prisiminti.

Milletita yra tik mano slapyvardis, kuris atsirado iš mano draugų išmonės. Nors vardas mano turi gan ilgą ir įdomią istoriją, yra kilęs iš Turkijos, mano „ispaniakalbiai“ draugai jį „suispanino“ ir tapau Milletita.

Dabar kai jau susipažinome, telieka pasakyti, kad man 19 metų, esu kilusi iš mažo miestelio pietų Lietuvoje, bet šiuo metu gyvenu ir studijuoju Vilniuje.

Kaip ir kiekvienas žmogus turiu hobių. Apie juos kalbėt nepradėsiu, bet verta paminėti, kad šitas blogas atsirado ne iš paprasto hobio, o iš aistros kelionėms. Kad mane nuo mažų dienų karts nuo karto pavadina „varle keliauninke“ jau nebestebina. Kuo toliau, tuo labiau sutinku su tais komentarais, nes kartais atrodo, kad daugiau apie nieką, kitą tik apie tai ir galvoju. Rodos, vos tik lėktuvas nusileido ant kietos Kauno ar Vilniaus žemės ir man galvoje jau sukasi naujos mintys ar idėjos į kurią pusę dabar reiks kelt sparnus.

Blogą sugalvojau rašyti ne pati. Buvau paskatinta savo draugų ir dėl rašymo pakvaišusio savo vaikino. Esu aprašiusi savo kelias keliones ir prieš kelis mėnesius savo tekstą nusiunčiau į konkursą. Laimėjau. Laimėjau autobuso bilietus į Berlyną. Mainais už bilietus, pasižadėjau parašyti straipsnį apie Berlyną. Grįžusi buvau pavargus ir be nuotaikos, bet tekstą parašiau. Tuomet nuoširdžiai nesitikėjau, kad kas nors jį skaitys. Visada buvau ir esu labai savikritiška ir bijau susimauti, bet mano nuostabai kelionės aprašymas pateko į populiariausių straipsnių penketuką, o žmonės pradėjo komentuoti, kad mielai skaitytų ir toliau apie mano keliones. Vis daugiau žmonių klausė manęs kur galėtų dar paskaityti ir panašiai. Tai mane maloniai nustebino, bet laikiausi savo pozicijos iki šiandien, kol mano vaikinas neištvėręs neatsiklausdamas sukūrė šį blogą ir nebeliko kelio atgal.

Labai tikiuosi, kad jeigu perskaitysite nors vieną mano įrašą jus tai įkvėps ir jūs leisitės į kitas keliones su manim drauge. Nebūtinai lėktuvu ar autobusu, galite ir tik mintimis būti kur nors Afroditės saloje ar prie Eifelio bokšto, nes puikiai suprantu, kad ne visiems tai taip paprasta, kaip man. Žinau, kad ir jūs turite savo aistrą, kad ir kokia tai bebūtų - automobiliai, mokslai ar dailusis čiuožimas. Aš jūsų hobį gerbiu, bet žinau, kad neatsiras nei vieno, kuris nemėgtų KELIAUTI.

Su meile,
Milletita