Misija: apžiūrėk ir pamatyk Berlyną

Nuostabieji Branderburgo vartai į Berlyną. Ar žengsi pro juos kartu su manimi?

„Neturtingas, bet seksualus“, – taip kažkada Berlyną apibūdino šio miesto meras. Jo žodžiais turėjau progą įsitikinti kelias dienas viešėdama šiame milžiniškame (didžiausiame šalyje ir antrame Europos Sąjungoje) mieste.

Berlynas – Vokietijos sostinė, turinti daugiau gyventojų nei visi Lietuvos miestai kartu sudėjus. Prieš rašydama skaičių, dar kartą pasitikrinti Vikipedijoje. Neklydau – Berlyno populiacija 2012 m. buvo daugiau kaip pusketvirto milijono žmonių. Prieš vykdama žinojau, kad dviejų dienų apžiūrėti miestą nepakaks. Nutariau pasistengti išspausti viską, ką galiu.

„Norint pamilti Berlyną, reikia išmanyti istoriją“, – perskaičiau nuomonę internete ir pagalvojau, kad tas, kuris tai pasakė, buvo velniškai teisus. Berlynas garsus ne įspūdinga architektūra kaip, pavyzdžiui, Roma. Jis netgi ne prie jūros kaip, tarkim, Barselona, ir paplūdimyje mėgautis saule negalėsi. Ir vis dėlto kasmet pritraukia milijonus turistų. Tad kuo įdomus Berlynas? Atsakymas paprastas ir aiškus – istorija.

Tiesa, pirmasis įspūdis kiek nuvylė – neišvydau įspūdingos architektūros, aukštyn besistiebiančių dangoraižių, miestas pasirodė blankus ir niūrus. Bet, kaip sakoma, „nespręsk apie knygą iš jos viršelio“.

Gidas ispanas

Tusčias metro Berlyno naktį

Vokietijos sostinės viešojo transporto sistema veikia nepriekaištingai. Tiesa, ja naudotis nepigu: vienkartinis dviejų valandų bilietas kainuoja 2,6 euro, visos dienos – apie 7 eurus. Sėdau į traukinį, riedantį, žmogaus kuris žadėjo mane priglausti Berlyne, namų link. Su juo susipažinau internetu Couchsurfinge - tarptautiniame tinkle, jungiančiame keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes. Arba kaip perfrazuočiau - išeitis keliautojams ieškantiems nemokamos nakvynės ar vietinių žmonių kurie pasiruošę aprodyt apylinkes.

Važiavau iš viso apie 45 min., kaip ir buvau perspėta. Berlyne tai nėra daug. Vos susipažinus, vaikinas vardu Emilio, man pasirodė ypač malonus, bendraujantis ir įdomus. Jis ne vokietis, o ispanas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Berlyne ir puikiai kalbantis ne tik vokiškai, bet ir aštuoniomis kitomis kalbomis. Deja, tarp jų nebuvo lietuvių, nors kelis lietuviškus žodžius Emilio tarė puikiai.

Visada sakiau, kad tokie žmonės mane įkvepia ir kad viskas pasaulyje yra įmanoma. Emilio buvo pasiruošęs aprodyti man miestą, taigi beliko pradėti vykdyti misiją „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“.

Ekskursija prasideda

Checkpoint Charlie

Vilnių radau. Varėnos, gaila, bet ne.

Pirma stotelė – Aleksandro aikštė ir ten stovintis įspūdingo dydžio Pasaulio laikrodis. Kelis kartus jį apėjusi, suradau užrašą Wilna.

Netoli laikrodžio buvo ir gražus fontanas su Neptūnu, bet man pasirodė, kad jis čia nelabai dera. Aikštėje vyrauja dar nuo Sovietų Sąjungos laikų išlikusios pilko betono architektūros namai ar fontanai. Tiesą pasakius, Aleksandro aikštė man nelabai patiko.

Dar prieš kelionę buvau peržvelgusi lankytinų objektų sąrašą ir, ko gero, labiausiai mane domino sienos, skyrusios Rytų ir Vakarų Berlyną, perėjimo punktas „Checkpoint Charlie“. Anksčiau jis buvo tarsi skiriamasis dviejų pasaulių – kapitalistinio ir komunistinio – taškas. Perėjimo punktu naudodavosi keliaujantys pareigūnai ir užsienio šalių piliečiai.

Fotografijų paroda 

Istorinės fotografijos - patiko!

Ko gero, didžiausias iššūkis klaidžiojant po Berlyną – bandymas rasti vietelę, kur būtų galima sušilti. Tuo metu, kai lankiausi, buvo pats viduržiemis (sausio 22), galbūt ir neatrodė siaubingai šalta žmonėms, kurie sėdi šiltuose namuose, bet mums, vaikščiojantiems po miestą ir norintiems apžiūrėti įžymybes, nuo žvarbos gėlė kojas, nebejautėme ir rankų.

Mano palydovas pamatė pastatą, kuris buvo atviras visiems lankytojams, bet nei aš, nei jis nežinojome, kas yra viduje. Smalsumas ir šaltis nugalėjo – įėjome į vidų ir pamatėme fotografijų parodą. Buvo eksponuojamos nacių ir sovietų metų nuotraukos. Man, kaip istorijos gerbėjai, ekspozicija ypač patiko. Norėjosi kiekvieną nuotrauką išnagrinėti, perskaityti aprašymą. Deja, taupydami laiką, negalėjome tam skirti daug laiko.

Memorialas nužudytiems žydams ir Brandenburgo vartai

2700 betono blokų miškas

Kitas, mane sužavėjęs istorinis objektas – didžiausias Europoje memorialas nužudytiems žydams. Tarp Brandeburgo vartų ir Postdamo aikštės stovi architekto P. Eisenmano suprojektuotas 2700 betono blokų miškas. Jis buvo atidarytas 2005-aisiais ir jau pirmaisiais metas sulaukė daugiau nei 3,5 milijono lankytojų. Įspūdingas reginys, jį įtraukčiau į įdomiausių Berlyno vietų trejetuką.

Kiekvienas miestas turi įžymybę, kuri jį išskiria iš kitų. Paryžiuje tai būtų Eifelio bokštas, Barselonoje – Šv. Šeimynos katedra, Vilniuje – Gedimino pilis. Na, o Berlyno simbolis – Brandeburgo vartai.

Brandenburgo vartai buvo pastatyti 1788–1791 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo II paliepimu. Iš pradžių jie buvo baltos spalvos, tipiškas klasicizmo stiliaus paminklas. Metams bėgant, statinys keitėsi, atsirado papuošimų ir šešių metrų aukščio kvadriga, kurią vadelioja pergalės deivė Viktorija. Per Antrąjį pasaulinį karą Brandeburgo vartai smarkiai nukentėjo.

Kuo dabar svarbi ši vieta vokiečiams? Kai buvo nugriauta Berlyno siena, prie jų susirinko džiūgaujanti minia, kad Vokietija pagaliau viena valstybė.

Brandeburgo vartai išties įspūdingi, truputį priminė Briuselio 50-mečio parko vartus.

Reichstagas

Reichstago viduje

Nepraleidau progos užsukti ir į Vokietijos parlamentą, kitaip vadinamą Reichstagu. Liftu galima pakilti ant jo stogo ir iš aukštybių apžvelgti Berlyno panoramą. Nors tai nieko nekainuoja, taip paprastai niekas jūsų ten neįleis. Pirmiausia reikia užsisakyti apsilankymą ir nepamiršti pasiimti asmens dokumento.

Tiesą pasakius, man visa tai priminė oro uostą. Mes buvome tikrinami metalo detektoriais, apsaugininkai lydėjo nuo vienų durų iki kitų. Beveik nė vienų negalėjome atsidaryti be apsaugininkų pagalbos.

Nepraleidau galimybės apžiūrėti ir kitus įžymius objektus: Potsdamo aikštę, žymiąją Berlyno gatvę Unter den Linden, Pergalės koloną (gaila, kad į ją nespėjom pakilti, nes atvykome prieš pat uždarymą).

Berlyno siena

Jeigu manęs kas nors paklaustų, kas Vokietijos sostinėje man labiausiai patiko, net nemirktelėdama atsakyčiau – Berlyno siena. Ji būtų pirmoji įdomybių sąraše.

Siena buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. Ji atskyrė tris sąjungininkų kariuomenių kontroliuojamus Berlyno sektorius nuo Rytų Vokietijos ir tapo šaltojo karo simboliu. Į dvi dalis (Vakarų Berlyną ir Rytų Berlyną) miestą dalijanti siena iškilo, kad būtų sustabdytas šalies gyventojų bėgimas į Vakarus.

Bene labiausiai man knietėjo pamatyti nors dalį nenugriautos, bet jau pasikeitusios sienos. Mat po 1989 m. įvykusios jos griūties žmonės ją išpiešė įvairiais istorinės tematikos (ir ne tik) grafičiais. Nesitikėjau, kad likusi nenugriauta siena tokia ilga. Nors buvo vėlu ir šalta, norėjosi pereiti visą sieną ir apžiūrėti kiekvieną piešinį, juk jie visi turi istoriją ir priežastį, kodėl čia atsirado.

Spalvota, gražu ir smagu. Tai Berlynas.

Nors po klajonių Berlyno gatvėmis buvau pavargusi ir sušalusi, kitą dieną nuvykau į Couchsurfing’o narių susitikimą. Prie didelio bokalo vokiško alaus bendravau su žmonėmis, atvykusiais iš įvairių pasaulio kampelių. Be abejo, nepraleidau progos pasigirti, kad esu iš mažos ir gražios Baltijos šalies – Lietuvos.

Atrodo, misija „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“ buvo įvykdyta su kaupu, bet man to negana. Naujiems draugams pažadėjau sugrįžti vasarą, kai galėsiu vaikščioti plačiomis gatvėmis nebijodama sušalti.


-- Mileta

Antrą kartą paragauti Belgiško šokolado

Brugge kanalai

Jau, kaip galite suprasti iš pavadinimo - šį kart vykau į Belgija. Jau antras kartas šalyje, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Žinot kai sako „jeigu įsimyli iš pirmo žvilgsnio, pažvelk antrą kartą“? Taip ir nusprendžiau padaryt. Po beveik pusantrų metų laukimo ir nekantravimo neištvėriau bei susikroviau lagaminus grįžimui į šokolado šalį.

Nerimas prieš skrydį

Pro lėktuvo langą

Nors tai nebuvo nei pirma, nei paskutinė mano kelionė, bet paskutinę dieną mane apėmė keista būsena. Toks malonus jauduliukas, kuris būna prieš kur nors vykstant. Šimtą kartų dėjausi lagaminus ir, rodos, tai galėčiau padaryti užsimerkus, atmintinai žinau kokius daiktus reikia dėtis, kokius geriau palikti namie, bet vis tiek šimtą kartų patikrinau lagamino turinį - ar tikrai nieko svarbaus nepalikau. Galų gale aš pradėjau sau įkyrėti ir pasakiau: „svarbiausi daiktai - pasas, piniginė ir bilietai yra, o be viso kito galima apseiti“ ir leidausi oro uosto link.

Nors besidedant daiktus mane užklupo jau pažįstamas jauduliukas, oro uoste aš savęs nepažinau. Aš jaudinausi, bijojau ir niekaip negalėjau suprasti kas su manimi vyksta. Apėmė keista baimė, lyg prieš pirmą skrydį, pradėjo netgi pykint, nors taip niekada nebūdavo. Jaučiausi lyg per filmus, kuriuose merginos kažką nujaučia blogo ir neatsisėda į lėktuvą ar laivą, o vėliau sužino, kad įvyko aviakatastrofa. Visgi kaip matote – katastrofos neįvyko.

Iš lėktuvo tiesiai į vakarelį

Su bičiuliais iš Belgijos, Šveicarijos bei Meksikos

Į lėktuvą aš sėkmingai įsėdau ir laimingai pasiekiau Briuselio Charleroi oro uostą. Nusileidau jau beveik vidurnaktį. Man, užkietėjusiai miegalei, ta būsena po skrydžio prilygo kelių parų nemigai. Nors, mano draugas, kuris mane priglaudė savo namuose, tai puikiai suprato, jis nepasidrovėjo ir mane nusitempė į Briuselyje vykstantį jo dviejų draugių gimtadienio vakarėlį. 

Karštas šokoladas -
puikus pasirinkimas

Vakarėlis buvo ramus ir jaukus. Nebuvo daug žmonių, bet tie kurie buvo, šypsojosi, bendravo ir vaišino neįprasto skonio šampanu. Tik vis keistai nustebdavo ir dar labiau nusišypsodavo, kai po klausimo „kiek laiko esi Belgijoje?“ išgirsdavo atsakymą „aš ką tik iš oro uosto“.

Štai, vakarėlyje prisiminiau viena priežastį, kodėl aš įsimylėjau Belgiją pirmą kartą. O gi, dėl nuoširdžiai ir be problemų bendraujančių žmonių. Kad ir kokioj kompanijoj buvau, visada žmonės su manim elgėsi lyg su sena drauge, tik kad klausimai buvo tokie, kaip „koks tavo vardas?“ ar „iš kur tu atvykai“.

Nors vakarėlis ir nebuvo triukšmingas (niekas nešoko ir garsiai nedainavo), bet pagaliau atvykus į Leuven (miestą kuriame apsistojau) norėjosi tik griūti į lovą ir pasinerti į begalinį sapnų pasaulį. Taip ir padariau.

Sekmadienio popietė Brugge

Brugge

Išaušo sekmadienio rytas. Rytas buvo neišpasakytai gražus. Toks saulėtas ir kvepėjo pavasariu, nors kalendoriuje dar buvo likusios kelios dienos iki jo. Ah, tada prisiminiau, dar viena priežastį kodėl myliu Belgija - čia net saulė kvepia.

Žinot, kai žmonės pamatę Paryžių svajoja ten sugrįžti dar ir dar? Tai, man taip nutiko su Brugge. Prieš pusantrų metų aš vaikščiojau šio miesto gatvėmis išsižiojusi ir jaučiausi lyg devintam danguj. Todėl, prieš kelionę, sau sakiau, kad galbūt galiu nepamatyti Briuselio ar kitų miestų, bet į Brugge privalau sugrįžti. Taip ir padariau. 
Prieš važiuodami į Brugge mes dar užsukome pasigrožėti Šiaurės jūra. Nenusivyliau.

Pats Brugge miestelis man dar labiau patiko. Atrodo, kad viskas jame idealu. Vis dar negaliu suprast, kodėl aš taip myliu tą miestą ir kodėl jis man toks artimas. Ar dėlto, kad aš esu kaimo vaikas, ar dėlto, kad mano zodiakas vėžys, o tas miestas, visai, kaip Venecija, ant vandens?

Na, tikriausiai priežasčių taip niekada ir nerasiu. Taigi nebuvo verta jų ieškoti, reikėjo vaikščiot ir mėgautis. Tą ir dariau iki pat vakaro - vaikščiojau Brugge gatvėmis, gėriau karštą šokoladą ir viską stebėjau.

Belgija mėgsta šokiruoti savo fontanais

Pažintis su Leuven ir Gentu

Gentas

Nors plane buvo numatyta vakare vykti į kitą miestelį, Gentą, visgi planai keičiasi. Buvom pavargę, todėl Gentą palikom rytdienai. Grįžom į Leuveną ir pasivaikščiojom čia.

Leuven

Tiesą pasakius, Leuven nors ir nežymus ir visai neturistiškas miestas, olandiškoj Belgijos pusėj, jis savotiškai žavus. Galbūt jis nelabai kuo turi pasigirti - neturi nei įžymaus fontano nei futbolo komandos, jis yra tikrai labai gražus. Graži architektūra, miesto centras. Labai jaukus miestelis. Vargu ar apie jį rasite informacijos turistiniuose giduose, bet aš tikrai rekomenduočiau nepralenkti Leuven, jeigu tik vyksite į Belgija.

Pirmadienio rytą išjudėjome į Gento pusę. Tą miestą aš lankiau pirmą kartą. Taupydami laiko kaštus, Gentui paskyrėme pusė dienos, o kitą pusę Briuseliui. Dar neišlipus iš automobilio Gentas man paliko neišpildomą įspūdį. Bet, kai išlipau, jis mane nustebino dar labiau.

Nuostabi Gento architektūra

Kadangi šį kart į Belgija važiavau pailsėti, o ne kuo daugiau pamatyti, nesilankiau jokiuose muziejuose (nors ir taip jų niekada nemėgau), neieškojau žemėlapiuose įžymios gatvės ir nesiknisau internete ieškodama dešimtuko vietų kurias privalau pamatyti Gente, o vaikščiojau ir apžiūrinėjau miestą. Kuris, mano nuostabai, buvo nepakartojamas. Buvo daug geresnis už daugelį mano matytų miestų. Nors buvau aš ir Paryžiui ir Stambule, ir kituose žymiose vietose, visgi Gentas atsirado mano topų viršūnėje.

Nežinau, kaip galėčiau nusakyti tą jausmą, bet tuomet man atrodė, kad tam mieste viskas yra tobula. Viskas išskyrus tai, jog ten nemačiau žaliuojančios žolės ir medžių, be ko negalėčiau gyvent. Atrodė, jog jeigu pridėčiau šiek tiek žalumos, tai prilygtų rojuj. Iš tiesų, nepaprastas miestas, mane sužavėjes šimtą kartų labiau negu kiti ir net be paaiškinamos priežasties. Jis man beprotiškai patiko.

Sugrįžimas į Briuselį

Atomiumas

Po Gento mane buvo sunku nustebinti. Na, nieko ir nesitikėjau. Kadangi žinojau, jog man liko tik pusę dienos ir viena naktis Belgijoje nenorėjau laiko švaistyt, norėjau iš arčiau pažvelgti į Briuselį. 

Manneken Pis

Kai pirmą kartą lankiausi Briuselyje, jame pragyvenau savaitę. Dabar, aš buvau tik svečias. Kai išlipau iš mašinos netoli Atomiumo (tai 150 milijardų kartų padidintos geležies kristalo molekulės formos pastatas) mane apėmė maloni nostalgija. Jaučiausi lyg sugrįžusi į savo senus namus. Tas pats Atomiumas, turistai ir visa kita. Tai atrodė taip pažįstama ir miela.

Vėliau vykom į centrą apžiūrėti dar kelių miesto įžymybių. Kaip ir Atomiumą, taip ir fontaną sysiojantį berniuką (Manneken Pis) bei pagrindinę, didžiąją Briuselio aikštę jau buvau mačius ankščiau, visgi norėjosi dar kartą pažvelgti į juos iš arčiau. Na, rodos, kokius juos palikau tokie jie ir liko, visiškai nepasikeitę, su minia turistų aplink.

Dar užsukome į keletą bažnyčių ir jaukaus paskutinio vakaro Belgijoje pabaigimui užsukome į kavinuke atsigaivinti. 

Čia, kaip ir Prancūzijoje, niekas nesiskundžia, kad stalai visiškai mažyčiai stovi kieme, vienas šalia kito ir tu nori ar nenori girdi kitų žmonių pokalbį, o jie - tavajį. Beje, čia visiems tai nė motais. Niekas nesirūpina ir neklauso ką tu šneki, niekas netgi nekreipė dėmesio, kai mes nekantriai laukdami gėrimų šimtą kartų fotografavom save įvairiose nuotaikose ir garsiai juokėmės vėl ir vėl peržiūrėdami jas. Visi ramūs. Ramūs, kaip belgai, sėdi susispaude kavinėje, žvelgia į šviesias Briuselio gatves ir pasakoja kolegom ar antrom pusėm savo istorijas, kurios galbūt net neįdomios. O pastarieji kaip tikri belgai, įdėmiai klausosi.

Nesinorėjo, kad jaukus vakaras baigtųsi, norėjosi ten sėdėti amžinai, bet, deja, žinojau, kad iš anksti turiu kelti sparnus Vilniaus link, todėl po truputėlį teko atsisveikinti su Briuseliu ir judėti namų link.

Belgiškas šokoladas

Dovanotas šokoladas

Prieš iškeliaujant mano senas draugas meksikietis, kuris jau daug metų gyvena Belgijoje, nusitempė mane į šokolado parduotuvę. Na, kaipgi aš Belgijoje ir grįšiu namo be skaniausio pasaulyje šokolado. Bet nors ir kaip jis mane bandė įkalbinti, aš priimti dovanos nesutikau – šokoladas ten buvo brangesnis už skrydį į kosmosą.

Tačiau po kiek laiko jam trūko kantrybė ir išprašė mane iš parduotuvės, sakė pats surinksiąs „special for you“ dėžutę geriausių saldainių bei taurę belgiškam alui. Na, aš sutikau. Nudžiugau, kai padovanojo, tik nuliūdino žodžiai, jog ten rasiu tik patį geriausią juodą šokoladą. „Ah, ačiū, bet aš nevalgau juodo“, pasakiau jam, nors buvau tai kokį šimtą kartų sakius prieš tai. Galiausiai visgi jis mane įtikino ir pasiėmiau dėžute su savim Lietuvon.

Atsisveikinimas, grįžimas ir siurprizas

Iki kito karto, Belgija!

Atsisveikinti su Belgija buvo sunku. Sunkiau negu pirmąjį kartą. Pamilau šią šalį iš naujo, antrą kartą, ir vis negaliu sau įrodyti kodėl. Kodėl ji man tokia artima ir tokia sava? Kodėl man tik įsėdus į lėktuvą Vilniaus link, norėjosi iš jo šokti ir čia pasilikti? Galbūt atsakymus surasiu lankydamasi ten kitais kartais... Tikiuosi.

Siurprizas!

Na, bet prieš pabaigdama pasakojimą noriu pridėti, kad apie tą stebuklingo šokolado dėžutę pasakojau ne be priežasties. Jį parsivežiau į Lietuvą ir pagalvojau, kad reikėtų pradaryti ir paragauti nors ir nemėgstamo juodo, bet visgi Belgiško šokolado. Dėžutė buvo labai graži ir labai gražiai supakuota,buvo net gaila atplėšti, bet kai atplėšiau ir atidariau, pamačius turinį negalėjau nustoti šypsotis. Ten buvo sugulę tik rudo ir balto (mano mėgstamiausio) šokolado gabaliukai. Tai praskaidrino mano visą dieną. Jeigu šokoladas stimuliuoja „laimės hormono“ gamybą, tai tikriausiai belgiškas jį stimuliuoja šimtą kartų stipriau, nes visą dieną buvau laiminga, kaip vaikas. Vaikas, gavęs dieviško skonio saldainių dėžutę.

-- Milleta